Laumių namai

Šiandien šiam tinklaraščiui sukanka vieneri metai. Juhūūūūūū! Su tuo save ir sveikinu.

Kviečiu atšvęsti kartu su manim pasigaminant nuostabų desertą.

Kadangi šianakt dar ir Joninės, tai sąžinė dėl suvartotų kalorijų bus rami. Eisim gi paparšio žiedo ieškoti.

Taigi, desertui reikės (Vienai porcijai, bet jos kartais užtenka dviems):

Vieno apvalaus gabalėlio balto pelėsinio sūrio. Camamberais vadinasi. Gabalėlis turi visas būti padengtas pelėsio sluoksniu, tad atpjautas nuo didelio gabalo netiks, paskui sužinosit kodėl.

Dar reikės mandarinų, mažų 7,  didesnių gal ir 5  užteks.

Rudojo cukraus, kelių šaukštų.

Riešutų. Bet kokių. Svarbu, kad patiktų. Saujelės.

Čiobrelio, šviežio – šakelės, jei džiovinatas – žiupsnelio.

PROCESAS.

Pirmiausia apskrudinkit turimus riešutus, tik nesudeginkit. Apskrudintus susmulkinkite. Nereikia smulkinti iki miltų, geriau kai yra stambesnės dalelės.

Toliau išspaudžiam mandarinų sultis. Darykit tai grubiai, nes tirščiai visai nemaišo. Sultis su cukrumi pradedame karamelizuoti. Aš tai darau keptuvėje ant gan kaitrios liepsnos intensyviai maišydama. Jei turite tik vieną kaptuvę, tai sultis karamelizuokite puode. Karamelizuoti reikia iki tol, kol jos pasidaro gan tirštos, kaip šviežias medus. Perkaitinti, kai jos pradeda kietėti, irgi negerai.

Jau pradėjus kaitinti sultis dedame į sausą įkaitintą keptuvę visą gabalėlį sūrio. Vidus pradeda minštėti, o išorė pasidengia malonia plutele. Minutę kitą pakepame iš vienos pusės, tada atsargiai apvečiame ir dar pakepame iš kitos pusės. Jei gabalėlis bus atpjautas iš didelio gabalo tai sūris suminkštės ir pasileis į keptuvę, nieko gero nesigaus. Na gal ir gausis, bet čia jau visai kitas patiekalas.

Taigi apkepam sūrį iš abiejų pusių, apverčiant stengiamės nepradurti. Jei jau padažas sutirštėjo pradedam surinkinėti viską į lėkštę.

Įdedame sūrį. Pagarstome saujele smulkintų riešutų. Nuskinam kelis lapelius čiobrelio. Ir užpilam mandarinų padažu. Karštas padažas atskleidžia itin malonų čiobrelio aromatą. O ant viršaus uždedame šviežio čiobrelio šakelę (tuo atveju, jei turite).

Viskas. Valgom. Tik atsargiai nenusideginkit liežuvio ir lūpų, nes padažas ilgai išlaiko šilumą ir savo paties ir sūrio.

Vadinu aš Jį Barselonos desertu, nes pirmą kartą ten paragavau. Ispanijoje tai net ne desertas, o „starteris“.  Turbūt lietuviškai reikia sakyti užkandis. Bet jis toks sotus, kad puikiai gali pretenduoti ir į pagrindinius patiekalus. Todėl patys  spręskit, kuriai kategorijai priskirti.

Skanaus !