Esu girdėjusi ne vieną istoriją apie tai, kaip senas žmogus, visą savo gyvenimą nugyvenęs kaime, o senatvėje atvežtas į miestą taip ir nepritapo. Nepritapimo priežastis- žmogus nebeturėjo su kuo pasikalbėti. Liūdna, bet vis daugiau ir jaunų žmonių jaučiasi taip pat, gelbėja tik socialiniai tinklai. Aišku kiek gelbėja, tai čia dar klausimas.
Žmogus savo prigimtimi man visgi yra panašus į vilką. Kai kurie aišku nesutiks su manim, bet man rodos, kad gyvenimas bendruomenėmis žmonėms yra tiesiog įgimtas. Nesiūlau dabar susibėgti visiem į vieną sporto salę gyventi. Visai užtenka kitokių bendruomeniškumo išraiškų. Bendros veiklos, kaimyniškumas, pagalba nepažįstamam, juk visai nedaug reikia kad ir tu ir kitas žmogus pasijustų geriau, nejaustų vienatvės. Mes, kurie jau seniai arba net nuo gimimo gyvename mieste nejaučiame tos vienatvės taip smarkiai, nes esame per daug užsiėmę vaikų auginimų, pinigų pragyvenimui uždirbimu, visokių kitokių reikalų tvarkymu. Bet atvežkite žmogų iš kaimo ir sakykite, pailsėsi nuo darbų, atostogas apturėsi. Pirmą dieną ilsėsis, o jau antros pabaigoj pradėsite girdėti tokias frazes, kaip neturiu čia ką veikti, dar vėliau išgirsite, kad pasiilgau savo gamtos, o vėliau bus pasakyta raktinė frazė- neturiu su kuo pasikalbėti.
Pokalbiai išblaško blogą nuotaiką
Jaunimas dažnai pašiepia bobutes sėdinčias poliklinikoje nuo ryto ir besišnekučiuojančias apie gyvenimą, ligas ir apie nieką. O aš manau, kad jei jau tai yra vienintelė vieta, kur žmogus gali pasikalbėti, tai tegul. Man irgi labiau patiktų, kad jos susitiktų kur kieme, kur saulė šviečia, kur pokalbio temos yra natūraliai linksmesnės.
Dar liūdniau, kai vieniši pradeda jaustis jauni žmonės. Apie visą tai mane privertė susimąstyti viena per televiziją pamatytą laida. Tiksliau yra visas ciklas laidų. Ta laida vadinasi „Žmonos seserys“ ( Sister Wives). Veiksmas vyksta JAV. Rodomas vienos šeimos gyvenimas. Šeima susideda iš vieno tėčio ir keturių jo žmonų, bei gausybės vaikų, iš viso 27 asmenys. Sakysit viskas normalu, kitur leidžiama daugpatystė. Nors tai ir nėra man priimtina, bet gerbiu susiklosčiusias tradicijas. Tačiau čia atvejis yra kiek kitoks. Vyras, šeimos galva, yra iš tradicinės šeimos. Visos žmonos kaip supratau taip pat. Netgi neturėčiau nieko prieš tokius santykius, tačiau mane suglumino pats požiūris į savo sprendimą taip gyventi.
Buvo jie pakviesti į vieną iš JAV populiarių ryto laidų. Vedėjai natūraliai kilo klausimas kodėl buvo pasirinktas toks gyvenimo būdas, nors šeimoje tokio pavyzdžio neturėjo. Baisiausia, kad vyras neturėjo atsakymo. Pamekenes porą minučių tesugebėjo pasakyti, jog tiki, kad taip jo šeima bus laimingesnė. Gal ir tiesa. Juk jei jis taip šoliuotų pas meilužes būtų padidintas skyrybų skaičius, visos paliktos moterėlės taptų nelaimingomis. O dabar viskas gerai. Žmonos neprieštarauja, jei jis staiga įsimyli dar kartą. Čia idėja Lietuvos politikams, kurie negali apsispręsti, kas yra šeima.
Dar kas toje laidoje mane labai liūdino, tai vaikams primetamas standartas. Beveik visos vyresnės dukros, kurioms jau apie 16 metų, teigė, kad jos tekės tik už vieno vyro ir kitų žmonų netoleruos. Tai mamos liūdnais veidais kalbėjo, jog palaikys bet kokį vaikų sprendimą, kad ir koks jis bebūtų, suprask monogamija yra blogai.
Ilgai svarsčiau, kas tas jaunas moteris pastūmėjo tapti vieno vyro žmonomis ir gyventi visoms kartu po vienu stogu. Sau pasidariau išvadas, kad jos labiausiai už viską bijo vienatvės. Laidoje jos ne kartą raudojo, kad nežinotų ką daryt jei tektų gyventi vienom su savo vaikais. O toks variantas joms gresia, nes tam vyrukui iškelta baudžiamoji byla dėl tokio gyvenimo būdo.
Tiesa toje rytinėje laidoje, vedėja pasakė frazę, kuri mane sukrėtė. Ji teigė, kad statistinė šeima Amerikoje jau nėra vien tėtis mama ir vaikai, kad dažnai tėčių arba mamų yra po kelis.
Pasakykit man ar tai nėra visuomenės iškrypimas? Ar toks vienatvės vengimo būdas tinkamas?
Vienatvė
Man kažkodėl atrodo, jog kita žmona ar tokį statusą turinti moteris yra dar blogiau nei anyta ar uošvienė.
Kažkas turi sieti visas tas moteriškes toje šeimoje – turiu omenyje kokį nors charakterio bruožą, kuris galėtų būti stipri baimė ir nepilnavertiškumo kompleksas: „ką darysiu kai viena būsiu?“
Ir tas būdas/jausmas toks stiprus, kad nežiūrint į įžūlų artimųjų elgesį, žmogus bijo pokyčio. Čia matau ir tų moterų, kurios tyliai kenčia nuo smurtaujančiųjų bruožą – vis randa kokį nors pasiteisinimą nieko nekeisti, tuo pačiu skatina agresorių elgtis vis aršiau.
Vėlesnėse laidose joms tenka gyventi atskiruose namuose, nes persikėlus į kitą valstiją nerado vieno tokio didelio namo. Ir pradėjo aiškėti, kad visgi ta poligamija ne taip jau ir smarkiai tenkina moteriškes.