Gyvenimo pilnatvė. Močiutė

Suvokiau, kad daugybė dalykų nugrimzta užmarštin bėgant laikui. Kasmet vis daugiau detalių išsitrina iš atminties, kitos jų kažkiek pasikeičia ir iškraipo prisiminimus, kuriuos vėliau norėtum papasakoti savo užaugusiems vaikams, bet viskas jau atrodo netiesa ir kažkaip svetima. Nenoriu prarasti šių prisiminimų, kuriuos jau dabar sunku aprašyti tiksliai.

močiutė iš seno albumo

Visai neseniai teko palydėti du man labai brangius žmones amžino poilsio, močiutę ir bočelį. Amžius jų buvo labai garbingas, kaip ir visas jų gyvenimas. Pirma ir labai netikėtai teko atsisveikinti su močiute. Tada ji buvo įpusėjusi 89 metus. Tiesą pasakius tyliai visi manėme, kad pirmiau eilė ateis bočeliui, nes kovojo su ne vienu vėžiu, diabetu,  daugybe kitų ligų. Tačiau insultas buvo greitesnis už visas matomas bočeliaus ligas. Močiutę aš prisimenu, kaip labai mažytę, nuolat kuo nors besirūpinančią, bet labai orią ir inteligentišką moterį. O iš tiesų visai ji nebuvo mažytė, jos ūgis buvo turbūt kokie 175 cm, tačiau šalia didelio bočliaus ji atrodė tokia maža ir trapi. O ir man augant, o jai senstant ji vis atrodė mažesnė ir maženė. Kai jau pradėjau suprasti apie svorio svarbą, pavydėjau jai figūros. Tobula ji išliko iki gyvenimo galo.

Nors daugelis pasakytų, kad močiutės nuolat kuo nors rūpinasi, bet aš asmeniškai nepažįstu nei vieno žmogaus, kuris turėtų tiek priežaščių rūpintis. Kai šiltais vasaros vakarais užsikurdavom kepsninę, ji nerimastingai  vaikščiodavo aplink namą, kad neduok die kokia kibirkštėlė neukeltų gaisro. Turėdavom ne kartą perstayti kepsninę į tą vietą, kuri jai atrodydavo bent kiek mažiau pavojingą. Jei priguldavom pogulio, jai atrodė, kad mes sunkiai apsirgom ir tada jau jokio miego, nes kas penkios minutės turėjom atsakyti į jos klausimą ar gerai jaučiamės. Jei tekdavo grįžti vėliau iš kur nors ją visada rasdavome sėdičią prie lango ir laukiančią. Paskui sakydavo, kad suskaičiavo antiek mašinų pravažiuojančių kol mūsų sulaukė. Manau, kad šį jos nuolatinį susirūpinimą lėmė dukros netektis. Mano teta žuvo autoįvykyje, kai manęs dar nebuvo, todėl negaliu tiksliai ar tai ir buvo pagrindinė priežastis.

Močiutei labai patikdavo puoštis. Gyvevant kaime nebuvo labai lengva gauti išskirtinių aprėdų, bet jai kažkaip pavykdavo iš tų pačių rūbų pasidaryti puikią kombinaciją. Bet tai reikalaudavo laiko. Prieš ruošiantis į kelionę ji persimatuodavo krūvas rūbų. Kai aš jau buvau vyresnių klasių mokinė, visada klausdavo, kaip manau ar šis rūbas dera prie to, o anas prie kito, nes jai buvo svarbi jauno žmogaus nuomonė, norėjo atrodyti jaunatviškai. Daugelį rūbų siūdavosi individualiai, pagal savo sugalvotus modelius. Kai važiuodavo į ligoninę reikalaudavo atvežti auksinius žiedus, gražiausią chalatėlį, kartais net nupirkti naują, nes senojo spalva nebemadinga. Man ji buvo pati puošniausia močiutė. Aš pati gaudavau daugybę pastabų dėl šukuosenos, dėl manikiūro, papuošalų. Nemažiau patikdavo ir žmonių dėmesys.  Susibūrimai ir pasilinksminimai jai sutikdavo papildomų jėgų.  Aš manau, kad jaunystėje ji buvo vakarėlių siela. Kai padovanojome mamai kaljaną, ji nedvejodama prisijungdavo patraukti, dar pamokydavo bočelį kaip tai daryti, nors jis buvo rūkorius su „stažu“. O kartą gerai pasivaišinusi su į svečius atvykusia giminaite sutraukė ir po pora cigarečių. Po to ilgai sirgo, bet už tai sakydavo yra ką prisiminti.

Nors baigusi buvo tik kelias klases, ji nebuvo beraštė. Kai dabar prisimenu, man jos rašyseną laikiau natūralia tokio amžiaus žmonėms, bet dabar suprantu, kad tai buvo tik įgūdžių stoka. Nepaisanto to, kad rašė ji sunkiai, ji domėjosi viskuo. Įpatingai jai patikdavo žinios ir ne tik „Panorama“. Dar turėjo vieną silpnybę, jai labai patikdavo juodaodžiai, žiūrėdavo į juos nesuprasdama ką jie kalba tarsi užhipnotizuota.

Buvo labai darbšti ir nepakentė kituose žmonėse šio bruožo nebuvimo. Dėl to mes visi šiek tiek nemėgome jos. Vos tik mes prisėsdavome tiesiog pasimėgauti saulute, ji būtinai surasdavo kokį nors darbelį, o jų kaime visda galima rasti. Būdavo ateis ir sakys, reikia padaryti tą ir aną. Po minutėlės jau ateidavo pikta ir priekaištingai pradėdavo savo pamokslą. Mėgiamiausias jos posakis buvo „Tokius darbus aš kojomis išspardyčiau“.

Charakteris jos nebuvo pats švelniausias, bet darė ji nuostabius dalykus. Jos keptą duoną mėgo visas kaimas. Mokėjo labai gražiai megzti ir tą labai mėgo. puikiai siuvinėjo, siuvo. Darė įvairius namų puošybos elementus, dabar net nežinau kaip ta technika vadinosi.

Imdavosi visokiausių mini versliukų. Darė tvoras, siuvo kaldras, gamino krepšelius kapinėms, darė įvairias medžiagines gėles.

paskutiniais gyvenimo metais

Turbūt iš jos paveldėjau, o gal matydama ją tiesiog išsiugdžiau šitą pomėgį rankdarbiams. Ačiū jai už tai ir už daug kitų dalykų.

 

Share

5 Responses to Gyvenimo pilnatvė. Močiutė

  1. Audra parašė:

    Hm… Gražiai parašei. O žiūrint į jaunystės nuotrauka, tikrai matosi, kad esat giminės 🙂

  2. :) parašė:

    Labai šiltai ir gražiai parašyta. O aš labai džiaugiuosi, kad turėjau proga susipažinti su tavo močiute ir bočeliu 🙂 ir netgi gyvai pamatyti kaip tavo močiutė nerimavo, kad neuždegtume namo su kepsnine 🙂 🙂 🙂 Taip ir matau akyse, stovinčia prie lango ir įdėmiai stebinčia kiekvieną žiežirbą…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos