Intrenetinės pažintys

 

Interneto pagalba net sraigės susitinka greičiau

Laikai, kai bent kartą per savaitę eidavau į pasimatymą seniai praėjo. Tada buvo labai populiarus IRC (iki šiol nežinau ką tos raidės reiškia), kaip dabar koks FB ar G+. Aš nebuvau jokia išimtis ir „mirkdavau“  ten beveik visu laisvu laiku.  Vykdavo krūvos bendrų susitikimų, bet dar daugiau būdavo individualių pasimatymų. Pabendrauji šiek tiek, jei bent nenervuoja ką rašo – planuoji susitikimą. Aišku rizika visada būdavo užtaikyti ant kokio maniako, bet susitikimui vieta visada pačiam žmonių šurmuly, neapibūdini savęs labai išsamiai, tai atėjus į susitikimo vietą dar gali ir nusimuilinti. Per visą mano patirtį buvo du nelabai malonūs vyrukai, bet su abiem baigėsi gerai. Vieną pamačiusi pasišalinau iš susitikimo. Kitas buvo sudėtingesnis variantas. Akivaizdžiai matėsi, kad žmogus turi fizinę negalią, todėl sąžinė neleido nueiti nesusitikus. Kai tik jis pradėjo kalbėti, aš pradėjau gailėtis, kad mano sąžinė per daug man nurodinėja. Na, bet kurį laiką pakalbėjus ir paskui nekaltai pamelavus, kad turiu svarbių susitikimų bei pažadėjus susitikti kitą kartą išsiskyrėm draugiškai. Aišku prasidėjo skambučiai trunkantys po valandą. Su juo prakalbėdavo visos mūsų bendrabučio merginos. Kodėl apskritai kalbėjom, ogi dėl to, kad buvo nuolat įdomu, ką jis pasakys kitu sakiniu, tokio nenuspėjamo žmogaus dar neteko pažinti: mintys šokinėdavo nuo iškrypėliškai maniakiškų pasiūlymų iki mokslinių teorijų apie Visatą. Dar vėliau davėm jam kažkurios draugės numerį, kuriai sąskaita pildydavosi nuo prakalbėto laiko. Po kurio laiko matyt atsibodo jam vienam kalbėt, tai viskas tyliai ir baigėsi.

Buvo ir tokių, kurie nebuvo patys prasčiausi, bet jų įkyrumas tapo jų pačių priešu. Vienas tokių buvo toks „savanoris“, taip mes jį praminėm su draugėm. Pirmas pasimatymas buvo gan sėkmingas neskaitant žiauriai neskoningų gėlėtų marškinių ir baisių sportbačių (lyginant su juo aš atrodžiau apsirengusi per puošniai). Pasėdėjom prie upės, pasivaikščiojom, pakalbėjom. Iš ties labai nekalta ir visai malonu. Sekančia dieną vėl kviečia susitikti.  Susitinkam. Vaikinas stebi situaciją, apsirengė padoriau. Deja ir vėl persistengė, atvažiavo pasipuošęs kostiumu. Tą kartą važiavome pasivaikščiot į centrą. Tada atrodė tikėtinas sutapimas, bet dabar manau, kad kažkas ten buvo paplanuota. vaikščiojant sutikom krūvą jo visokių draugų, bendradarbių. Toks jausmas, kad visas miestas jo pažįstami. Užsidirbo minusą, kad jau antrą vakarą iš eilės nepasiūlė net kavos kur nors išgert. Bando pigiai prasisukt. Nepaisant to, pasimatymas buvo gan sėkmingas. Važiuojant namo klausia ką veiksiu savaitgalį. Man dar nespėjus nieko atsakyt pats pateikė atsakymą. Tu nieko neplanuok, aš jau suplanavau, dalyvausim savanorių parade. Tada ir paaiškėjo, kad jis savanoris ir savaitgalį vyks kažkoks ten jų privalomas paradas-mokymai. Aš labai viskuo domiuosi, aktyvus laisvalaikis man labai prie širdies, tai pamaniau gal ir nieko pasiūlymas. Oi kaip klydau….

Prasidėjo lemtingasis (jam) šeštadienis. Keltis reikėjo anksti (pasiaiškink budinčiai kur tokioj ankstybėj išsiruošei), nes į kuopą prisistatyti reikėjo gal 7 val. ryto.  Šį kartą mano draugas pasipuošęs kareiviškai, jis gi tikras savanoris. Gaila, kad uniforma vyriškumo jam nei kiek nepridėjo. Bevažiuojant dar paklausiau ar tikrai ten galima  bet kam. Jis mane užtikrino, kad tikrai galima, kiti atsiveža savo žmonas, na jei tokių neturi tai mamas, seses, drauges. Ždzžiu kontingentą atitinku, o draugė tai daug geriau nei žmona o tuo labiau mama. Nuvažiavom, aš laukiu mašinoj kol jis ten kažkur užsižymės, kad atvyko. Tik labai įtartinai iš to namelio vis pradėjo būreliais kareivukai eiti pro mašiną, kuri tikrai jiems nebuvo pakeliui. Matyt tai buvo pirmas kartas kai su juo kažkas atvažiavo, o čia dar ir ne pati baisiausia mergina (aš bent jau tokia save laikau). Po kokių 15 minučių „inspekcijos“  grįžo mano savanoris. Paaiškėjo, jog mano darbas bus stovėti saulėkaitoj visą dieną ir susižavėjusiomis akimis stebėti savo dargą beigi karts nuo karto jam mojuoti. Jis tikrai naivuolis manydamas, kad aš taip darysiu. Šiaip ne taip suradusi  atokiau nuo visų pavėsį sulaukiau pirmosios pertraukėlės. Per ją buvau supažindinta su pusbroliu, kuris iš tiesų atrodė tarsi išsigelbėjimas. Pusbrolis pasiūlė visiem nueit į kavinę ledų, bet mano savanoris kaip gaidelis šoko aiškint, kad mes dviese eisim valgyt ledų.  Paskutinis smūgis mano kantrybei buvo suduotas, kai ledai buvo nupirkti prekybos centre, nes ten pigiau nei kavinėje. Teko netikėtai prisiminti, jog buvau pažadėjus nunešti draugei užrašus. Kai jau išlipau iš mašinos prie savo bendrabučio maniau, kad tos dienos košmaras baigėsi, bet jis tik įpusėjo. Po savo visų paradų jis ir vėl atsibeldė pas mane, net nebuvo grįžęs namo persirengti. Kadangi su kareiviškais kerzais buvo per karšta, pasiprašė kokių nors šlepečių. Suradom jam pačias moteriškiausias ir labiausiai nudėvėtas, suraišiotas kokiais tai kaspinėliais. Trintis su juo barake nebuvo jokio noro, tai mes visos kambariokės paprašėm, kad nuvežtu mus nusimaudyti, dar prigriebėm kaimyną iš gretimo kambario. Tam kaimynui vėliau reikėjo pasiimt siuntinį, tai ir čia išnaudojom savanorį. Vakare dar susiorganizavom nuvežimą į atrakcionų parką. Ir kai po visų šitų jam skirtų išbandymų jis paklausė ar gali man paskambinti rytoj, supratau, kad jo kantrybė kur kas tvirtesnė nei manoji. Pasakiau kad skambinti negali nei rytoj nei kitą dieną, nes iki kol baigsiu mokslus (dar keli metai) būsiu labai užimta. nepamenu ar jis pats dar skambino, bet atsiuntė savo geriausią draugą, kad šis pakalbėtų su manim. Deja, bet net draugo įkalbinėjimai nieko nepakeitė.

Būdavo ir labai nieko vaikinų, tik aplinkybės susiklostydavo kaip nors ne taip. Vienas toks sumanė man parodyti Neries aukurą. Pats vyrukas labai simpatiškas ir protingas bei galantiškas. Viskas turėjo būti idealu. Pasistatėm mašimą aikštelėje, nuėjom link upės- vaizdas pasakiškas. Tik labai įtartinai virš galvos ėmė traškėti medžių šakos. Dar po kelių akimirkų pajutau nestiprų smūgį į viršugalvį. Ne, tai ne šaka nulūžo, tai buvo pats tikriausias paukščio šūdas. Ir panašu, kad paukštukas nebuvo pats mažiausias. Laimei mes stovėjome ant upės kranto. taigi įvyko dar vienas tikrai turiningas pasimatymas: vaikinas plauna merginai š.. iš plaukų. vaikinukas buvo labai mandagus, bandė sulaikyti juoką, bet kai aš pratrūkau kvatotis tai ir jam palengvėjo. Kiek švaresni krizendami grįžom prie mašinos, kur mūsų jau laukė policija. Pasirodo ten, kur stovėjo automobilis nebuvo leidžiama stovėti. Gerai, kad dėdės policininkai nebuvo pikti, griežtai įspėję paleido mus. Kadangi jam teko išvykti studijuoti į užsienį, kurį laiką dar pabendravome laiškais, o vėliau santykiai natūraliai nutrūko.

Su kai kuriais žmonėmis iš IRC dar ir dabar bendrauju, labai įdomūs žmonės. O viena tokia IRC pažintis baigėsi labai laiminga santuoka.

Iki šiol kartu

O jums yra nutikę kas nors panašaus?

Share

10 Responses to Intrenetinės pažintys

  1. Rokiškis parašė:

    IRC reiškia Internet Relay Chat. O tamstos pasakojimas tikrai įdomus. Savanoris atrodo įspūdingai.

  2. Diana parašė:

    Oi geras :))) Kiek prisiminimų, pasijuokiau iš širdies :)))) O dėl savanorio tai gal nepelnytai nepaminėjai, kad turėjo mašiną su įspūdingo dydžio lipduku ant kapoto :))))) Berods erelis buvo :)))))

    • Jo. erelis. Ai apie jį turbūt būtų galima daug ką dar parašyti. Ir kaip jis man loterijos sėkmingą bilietą norėjo kartu su jumis susidėjęs nupirkti, ir kaip Mildorui lentute su „prezidentas“ užrašu norėjo suorganizuoti. Kelios dienos bendravimo, bet atsiskleidė itin plačiai:)

  3. marija parašė:

    Su kai kuriais ir as iki siol bendrauju. Geri laikai, dar geresni meetai iki paryciu budavo. Mano pazintis irgi baigesi santuoka, tik deja pasibaigusia:)))

  4. Kas mane pažįsta, ko gero pritartų, kad internetinės pažintys yra tiek adrenalininės, kad paskui kraupu darosi, tad geriau gerai pagalvokite, prieš imdamiesi šito reikalo…

    • Visiškai pritariu, adrenalino per kraštus, juk eini susitikt su žmogum kurio gerai nepažįsti. Jokiais būdais nepropaguoju internetinių pažinčių, bet tuo pačiu noriu atkreipti dėmesį, kad šiuolaikinis jaunimas galbūt kitaip nebelabai ir moka. Rizika ne visada gali baigtis taip sėkmingai kaip man.

  5. Pazintys parašė:

    Reikejo policininkams pasakyti, kad labai norejosi upeje galva issiplauti, todel ir sustojote 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos